Gamtos transformacijos: modernybė ir antropocenas

Naujai pasirodę antropoceno diskursai pasakoja, kaip „mes čia atsidūrėme“, „kas kaltas“ ir „kur link einame“. Modernybė, jos eksploatacinis santykis su gamta bei centre esantis Žmogus yra didieji kaltininkai, todėl skelbiamos programos išeiti anapus modernybės, ją palikti ir pamiršti. Tačiau ar galime išeiti anapus modernybės? Ši knyga norėtų atskleisti, kaip modernybė vis dar veikia mūsų mąstymo prielaidose ir siekiuose įveikti ją pačią. Modernybę ir antropoceną produktyvu nagrinėti ne kaip atskiras epochas, kurių viena keičia kitą, bet kaip tikroves, glaudžiai susijusias genetiniu ryšiu. Knygoje pasirinkta genealoginė-hermeneutinė prieiga leidžia klausti, kokia gamta transformuojasi, kokios gamtos pabaigą skelbė vėlyvoji modernybė, su kokia gamta turime reikalą antropocene? Kiek pati gamta dar lieka tikrove, o kiek – „hibridu“, utopija, vieta, kurion grįžti motyvuoja nostalgija? Kas antropocene yra pats žmogus sužalotos ir nykstančios gamtos akivaizdoje? Kaip galėtų būti įgyvendinta žmogaus atsakomybė už jo techninės veiklos poveikį klimato kaitai?